Ežeras, pasiprašęs būti krikštatėviu

Poetas Juozas Nekrošius, Imandros tėtis, 2014 02 12

1964 m. Imandra ant tėčio rankų

Tai atsitiko tada, kai mes visi buvome jauni, šiek tiek atsakingai padykę, gražiai draugavome, išpūtę akis su viltimis žiūrėjome link ūkanotų tolių. Beje, būtent tada, 1963-ųjų metų rugsėjo pradžios popietę, mes, keturi Vilniaus valstybinio universiteto studentai, susitikę po atostogų, sėdėjome legendinėje „Neringoje, gurkšnojome… nepamenu ką, ir aptarinėjome to meto nepaprastai aktualią temą, pametėtą lyrikams ginčą, virtusį tiesiog gaisru, kurį vis pakurstydavo šmaikštusis chemijos profesorius Kazys Daukša… Baikit su savo meilėm, lyrikai! Nedūsaukit po mėnuliu! Meilė – tai cheminiai procesai!.. Ir kaip čia nesiginčysi, jei kaip tik tada visi radijo taškai, net užkimdami, traukė oficialiai populiarią dainą apie sodus Marse, kur netrukus „vyšnios, obelys žydės“… Mes, kaip filologai, žinoma, gynėme MEILĖS pozicijas, o mūsų pasisėdėjimas tada netikėtai pasuko detektyvine kryptimi…

Žodis po žodžio, ir mano bičiuliai pradėjo pasakoti, kaip jie vasaros atostogų metu buvo nukeliavę net už Poliarinio rato, gaudė metrines lašišas, grūmėsi su lydekomis, ne ką mažesnėmis už krokodilus, kalbino baltąsias meškas.

– O ežerai ežerėliai! Skaidrūs kaip ašara… Ką ten ašara!.. Pasemi kaušu ir geri lyg šampaną!.. – pasakoja keliautojas, apybraižų meistras, gamtininkas Vytautas Narvilas.

1968 m. Imandra ir mamutė Laisvutė

– Kokios naktys! Kokie žvaigždynai! Aplink neįžengiami miškai, sidabrinės kalvos! O ant jų – lyg iš legendos – tai baltieji vilkai, tai stirnų šeimynėlė, tai riaumojantis elnias… Ir tave apima toks sunkiai nusakomas jausmas, tokia nuotaika, jog kyla noras pasiginčyti su profesoriumi Daukša ir pasakyti: „Meilė – tai ne cheminė reakcija!“
– Tikrai nepaprasta gamta, užgniaužianti kvapą, – patvirtino kartu su draugais keliavęs santūrusis Justinas Karosas. – Neveltui ir davėme vyrišką priesaiką: jei kuriam nors iš mūsų gims duktė, pakrikštysime to ežero vardu…

Ir čia, kaip sakoma, poetiška širdis neišlaikė:
– Vyrai, kol jūs kalbinote baltąsias meškas, kol gėrėte ežero šampaną, man gimė duktė!.. Man reikalingas vardas! Koks jis? Greičiau sakykite…

Bičiuliai susižvalgė.
– Tai ne taip paprasta… Tokio vardo nerasi kalendoriuose, – nutaisęs reikšmingą miną porijo Justinas. – Jis neparduodamas!.. Na, kaip draugui… Gal ir nusileistume… Bet…

Ir prasidėjo derybos… Išdėsčiau savo argumentus… Šiandien baigiasi gimimo įregistravimo terminas, šeimoje neprieita vieningos nuomonės: tai Akvilė, tai Gabrielė, tai Ramunė… Visos maldaknygės, visi kalendoriai peržiūrėti ir vis vietoje… Dabar patikėta man, tėvui… Kaip pasakysiu, taip bus…

Bičiuliai susižvalgė, pasitarė – ir aš išgirdau verdiktą:
– Ką gi, padėsime, bet su tokia sąlyga: vardą pasakysime tik metrikacijos skyriuje. Eisime tuoj pat… O po vardynų grįšime prie šio stalo. Žinoma, ne tuščio… Trys armėniško konjako – ir ne mažiau!

Imandra su vyriausiuoju broliu Arvydu

Trauktis nebuvo kur… Po taurelę ir pirmyn, į nežinomybę.
Metrikacijos biure, tada vadintame „zagsu“, linksmai nusiteikusių vyrukų ketvertą valdininkė sutiko atšiauriai, nepatikliai. Išsiaiškinusi, kas tėvas, kas liudininkai, ji pradėjo procedūrą, kuri vos nesužlugdė „krikštynų“.
– Koks mergaitės vardas?
– Nežinau, – atsakiau aš.
Valdininkė piktai trinktelėjo rašikliu į stalą.
– Kokie čia šposai? Kas čia, cirkas, turgus?… Tėvas nežino, tai kas žino!?.
Padėtį ėmė švelninti Justinas Karosas:
– Taip jau sutarta… Nepykite… Toks įsimintinas žaidimas…
– Tik neprisižaiskite… Vardo suteikimas – valstybinis aktas… Koks vardas, artistai?

Kambaryje tapo tylu. Atlydėję mane draugai susižvalgė ir linktelėjo į Narvilo pusę. Šis priėjo prie staliuko, atsisėdo prieš mane ir iškilmingai nutęsdamas skiemenis tarė:
– I-m-a-n-d-r-a…
Valdininkė vėl trinktelėjo rašiklį į stalą.
– Visko girdėjau, bet kas čia per vardas?.. Mandra ne mandra… Kokie čia fokusai?.. Neregistruosiu…

Dabar jau sunerimo, net susijaudino krikštatėviai. Gerai, kad apdairus Justinas, ant stalo padėjo šokolado dėžutę, o Narvilas ėmė rodyti nuotraukas ir pasakoti, tiesiog suokti apie stebuklingąjį IMANDROS EŽERĄ, draugiškas baltąsias meškas, kilniuosius elnius, vandenį, skanesnį už šampaną…

Ir jausmai nugalėjo!.. Ir man buvo įteiktas istorinis dokumentas – gimimo liudijimas –metrikai, kur perskaičiau – DUKTĖ IMANDRA!
O kas toliau?.. Žinoma, užsitęsęs vakaras „Neringos“ kavinėje… Sveikinimai, tostai, linkėjimai…

Mažoji Imandra su bobute Karolina

Po to – ilgoka vardo adaptacija šeimoje, giminėje, tarp pažįstamų, o iki šiol – ir visuomeninėje erdvėje… Iš kur? Negirdėtas, įdomus, retas… Abi močiutės ilgai turėjo tarties problemų ir vartojo lietuviškesnę garsų moduliaciją: „Oi, kokia tu šaunuolė mūsų Mandra!“ arba „Na, ir smalsi… Mūsų Ima viską ima“… Bet galų gale visi susitaikė su realybe ir visiems laikams nusprendė: „Ne vardas puošia žmogų, o žmogaus darbai jį pagarsina“.

Štai ir beveik visa istorija, apie tolimosios šiaurės ežerą Imandrą – Imandrą, keistai ir žaismingai įsipiršusį į dukters krikštatėvius. Bet lieka ir neatsakytų klausimų… Kažin, jeigu metrikuose būtų įrašytas kitoks mergaitės vardas, sakykime, Izabelė, Akvilė, Ona, o ne IMANDRA – ar jos lemtis būtų kiek kitokia, kitokie gyvenimo vingiai, pomėgiai, kūrybiniai užmojai, bičiuliai, draugai ir draugės? Kažin ar Ežeras – Krikštatėvis iš savo skaidrių gelmių atsiunčia savo Krikšto Dukrai teigiamos energijos, ar virš jo švytinčios Šiaurės pašvaistės kartais jai pakelia ūpą, stiprina kūrybines galias, dovanoja jai fantazijos sparnus?..

Kažin?… Bet kas buvo, tai buvo! Niekas nesumeluota, niekas nepramanyta… Ežeras bangavo kaip bangavęs, tik, sako, žvaigždėtomis šiaurės naktimis jis kartais pasižvalgo į vakarų pusę, tarytum lauktų netikėtų svečių.

Vytautas Narvilas

ištrauka iš knygos „Duokime žmonėms kalnus“, 1977 m.

IMANDRA

<… Iš daugelio dienų Šiaurėje gal ryškiausia liko ši. Su Imandros pakrante. Su debesim. Su nenusileidžiančia saule. Su skaidriom, gerom mintim. Su dideliu troškimu sugrįžti.
Keistai susipina žmonių likimai. Tūkstančiais nematomų gijų siejasi. Vienos – plonelytės, vos įžiūrimos, kitos – labai stiprios, ilgus metus tarnaujančios. Taip iš tų gijų ir išsiaudžia draugystė. Kartais – vienai dienai, vienai kelionei, kartais – ilgam.
Iš kelionės grįžus, draugui gimė duktė. Visi atrinkti vardai ėjo niekais. Nebuvo tokio, kuris patiktų visiems. O paskui vardas pats pasisiūlė – Imandra. Lyg tam į Šiaurę ir važiavome, kad parvežtume jį.
Kalnų ežero deivės apdovanojo išrinktąją savo skaistumu, savo akių mėliu. Vaikšto Vilniuje jau beveik mergina Imandra, didžiuodamasi deivių dovanomis, svajodama pati pamatyti jų karalystę.
Jeigu sutiksite kur mergaitę tokiu neįprastu vardu, atidžiai pažvelkite jai į akis – jose atsispindi Šiaurės ežerų gelmė, nuskendusių debesų spalva…>

http://en.wikipedia.org/wiki/Lake_Imandra
https://en.wikipedia.org/wiki/Imandra