Senelio Meškino pamoka

Aš esu pats mažiausias ir turiu dar daug ko gyvenime išmokti. Tačiau aš daug skaitau, saikingai draugauju su kompiuteriu ir, svarbiausia, visada įsimenu senelio – senojo Meškino patarimus bei pamokas. Vieną iš jų – kodėl reikia rūšiuoti šiukšles – papasakosiu ir Jums. Taigi, paklausykite.

Kartą likęs vienas namuose užsikaičiau arbatai virdulį. Vandens įpyliau nedaug – tik vienam puodeliui. Senelis yra mane mokęs, kad reikia energiją taupyti ir kaisti vandens tik tiek, kiek reikia. Užsiplikęs ramunėlių arbatos, prisėdau pavartyti senelio laikraštį.

Staiga mano ramybę sudrumstė pakilęs vėjas. Savo galingais pečiais jis stumtelėjo langą, ir žvarbus gūsis įskriejo į kambarį. Stovėjusi ant palangės stiklo vaza tik bumt ant šono ir sudužo. Nuo įsisiautėjusio vėjo nukentėjo ir mano puodelis – jis keberiokšt nukrito nuo stalo ir suskilo į gabalus. Išdraikė, sudraskė vėjas ir senelio laikraštį.

– Ach, tas vėjas – niekadėjas, kiek bėdų jis man pridarė… Teks su juo rytoj griežtai pasikalbėti, – pamaniau ir surinkęs stiklo šiukšles, laikraštį ir sudužusio plastikinio puodelio lūženas, sumečiau į šiukšlių kibirą.

– Tikriausiai senelis supyks, kad namuose tiek nemalonumų… O juk paliko mane prižiūrėti tvarką…

Nepraėjo nė valanda, kai virtuvėje pasigirdo neįprasti garsai – tarytum kažkas aiškintųsi santykius. Įsiklausiau. Išgirdau, kaip stiklo šukės nervingai aiškino, jog šis kibiras priklauso joms. Puodukas irgi nenusileido, skųsdamasis, kad Vaza savo aštriais nagais braižo jo šonus. Ramiausias buvo Laikraštis. Jis ragino nesipykti juolab kad jis šiandieną rašęs, jog visi turi gyventi ramiai ir taikiai, nes popierius, plastmasė, stiklas bus perdirbti ir vėl atgims naujais daiktais.

Tačiau sudužusio stiklo Vaza tik nusišaipė, abejodama, ar galima atgimti, kai jie visi sumesti į vieną kibirą ir rytoj keliaus į bendrą šiukšlių katilą, bus išvežti į sąvartyną ir ten visų pamiršti liūdnai leis savo dienas…

Pasiklausęs šio pokalbio, aš supratau, kad reikia kažką daryti. Nubėgau į rūsį ir atsinešiau tris tuščias medaus statinaites. Į vieną sudėjau stiklo vazos duženas, į kitą – plastikinio puoduko šukes, o į trečią – popierinio laikraščio skiautes. Visos atliekos turėjo savo namus ir nustojo pyktis.

Netrukus sugrįžo ir mano senelis. Aš jam papasakojau visą istoriją ir parodžiau tris statinaites su išrūšiuotomis šiukšlėmis. Senelis pagyrė mane, kad aš atskyriau atliekas ir pasiūlė mažuosius mano šiukšlių konteinerius nudažyti skirtingomis spalvomis. Ten, kur bus dedamas stiklas, statinaitę nuspalvinau žaliai, kur plastmasė – geltonai, o kur popierius – mėlynai. Senelis paaiškino, kad išrūšiuotas atliekas galima perdirbti ir iš jų pagaminti naujus gražius produktus: popierines servetėles, nosinėles, popierinius rankšluosčius, stiklo tarą, plastikinius žaislus, indus ir daug kitų.

– Seneli, o kas nutiktų šiukšlėms bendrame kibire, jei mes jų neišrūšiuotume? – paklausiau.

Senelis susimąstė ir papasakojo, kad išvežtos į sąvartyną, jos terštų mūsų aplinką. Ten jos metų metus tūnotų ir pamažu irtų. Pasirodo, popierius suyra per 2 metus, konservų dėžutė – per 90 metų, plastikas – per 200 metų, o stiklas – tik per 900 metų. Tai bent!

– Ar žinote, vaikai, kad Lietuvoje yra daugiau nei 800 sąvartynų. Į juos kasmet išvežama maždaug 3 mln. tonų įvairių atliekų, beveik pusė jų, deja, neišrūšiuotos. Jų likimas liūdnas…

Taip aš išmokau dar vieną senelio Meškino pamoką ir nuo šiol atliekas rūšiuoju. Senelis daug skaito, aš daug piešiu – jau esame sukaupę daug makulatūros. Taigi, ryt su seneliu važiuosime į Popieriaus perdirbimo įmonę. Norime, kad mūsų popieriaus atliekos būtų perdirbtos ir atgimtų nauju švariu popieriumi, ant kurio būtų atspausdinta daug įdomių istorijų. O Jūs, ar rūšiuojate šiukšles? A?