Pergalė

Aš esu meškiukas BACKY – Kuprinukas. Jei tik panorėsite, visuomet būsiu su Jumis ant nugaros kaip kuprinė. Aš kviečiu visus gyventi kartu, žaisti, gerbti kitus ir neskriausti silpnesnių. Papasakosiu jums vieną istoriją apie tai, kaip man pavyko išgelbėti mažą paukštelį.

Aš ir mano draugas Mantas esame neišskiriame – kur jis eina, ten ir aš ant kupros. Štai vakar kartu mums žingsniuojant namo, staiga pastebėjau, kaip įsiutęs šuo Dogas lekia link mūsų. Vos spėjome užsiropšti į medį – tikrai būtų kelnes sudraskęs ir man, ir Mantui.

O tupint medyje mus užklupo varna Karna. Ji sumanė Manto kepurėlę nugvelbti. Gerai, kad laiku pastebėjau vagilės kėslus. Matyt, savo vaikams norėjo į lizdą nunešti ar kokią kepurinę sušokti, kas ją žino? Bet įdomiausias dalykas nutiko šiandien.

Mano draugui Mantui ši diena buvo ypač svarbi – vyko lemiamos futbolo rungtynės. Taigi, mes nukeliavome į stadioną. Mane Mantas paliko šalia medžio saugoti savo drabužių ir nuskubėjo į aikštę. Rungtynės buvo nepaprastai karštos ir įnirtingos. Abi komandos buvo labai stiprios. Galų gale varžybos baigėsi – rezultatas 5:5. Lygu. Teisėjas paskyrė vienuolikos metrų baudinius! Žiūrovai ūžė, šaukė, skatino savuosius. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į vartininkus bei baudinių mušėjus. Ir, žinoma, niekam nerūpėjo, kas vyksta už aikštelės ribų. Aš taip pat jaudinausi, kaip seksis mano draugui, kurio smūgis turėjo būti lemiamas…

Bet kaip tik tą akimirką akies krašteliu pastebėjau, jog netoliese prie kaštono ant žolės beviltiškai spurda iš lizdo iškritęs paukščiukas. O už kelių žingsnių nuo jo – vėl tas pats baisuoklis Dogas, nedraugiškai urgzdamas artinasi link mažylio…

Galvoti, laukti ir kviestis pagalbos nebuvo kada. Taigi, sukaupęs visas jėgas, šokau į žūtbūtinę kovą gelbėti paukščiuko. Šuo iš netikėtumo net apstulbo. Matyt jis pagalvojo, kaip toks mažas minkštas rudas padarėlis išdrįso jam pasipriešinti? Taigi, Dogas dar kartą baisiai suurzgė atkišęs aštrias iltis. Tačiau aš neišsigandau ir įsakmiai paliepęs: „Nedrįsk liesti paukščiuko!“, užstojau mažylį.

Tačiau Dogui buvo nė motais – jis kibo man į kailiuką, norėdamas nusviesti mane šalin ir pastverti savo grobį. Užvirė arši kova. Pajutau, kaip plyšo mano kailinukai ir iš kuprinės iškrito Manto priešpiečių dėžutė. Jai prasidarius, išslydo ir sumuštiniai. Gundantis skanėsto kvapas suviliojo Dogą – jis metėsi link maisto, jį akimirksniu pagriebė ir nuskuodė, palikdamas ramybėje mane ir paukščiuką. Nieko nelaukdamas aš čiupau paukštuką ir žaibo greitumu įsliuogiau į kaštoną. Suradęs tarp šakų lizdą, įkėliau drebantį iš baimės vargšą mažą paukštytį.

Netrukus pasirodė ir Mantas. Jis džiaugėsi komandos laimėjimu ir savo įmuštu įvarčiu. Aš gi – kuklus meškiukas ir apie savo pergalę nutylėjau… Bet kaip reikės paaiškinti, kur dingo sumuštiniai? Ir kodėl mano, meškiuko BACKY – Kuprinuko, suplyšęs kailiukas? Patarkite, vaikai!