Rytas

2016-06-03

Juozas Nekrošius
(2014-08-01)

Nubusti anksti,
Prieš aušrą,
Nuotrupomis galvoti,
Į balantį langą žiūrėti –
Keistų pranešimų ekraną.
Džiaugsmu
Ašaroja stiklas,
Viltim atsidūsta vėjas,
Svyruodami prieblandoj medžiai,
Aplinkui šakom apsigraibo…
Dar nieko kol kas neįvyko,
Dar turi kažkas atsitikti
Dar turi gėlė pražydėti – – –
Virš nuojautų ir abejonių
Pakyla, pakyla, pakyla
Vėluojanti Saulė.

Saulėlydžiai ir saulėtekiai

2016-06-03

Buvo…
Rinkome akmenėlius,
Nuglūdintus amžinybės,
Ėjome pajūriu ir žvilgčiojome į saulę,
O ji,
Mieguista ir šiek tiek pavargusi,
Paslaptingai niro į vandenų gelmę.
Ir aš, prisimenu,
Tada pagalvojau:
Tai mano saulėlydis…
Mano.
Nežinau tik
Kodėl taip mylimas, suprantantis,
Atjaučiantis,
Poetiškas ir romantiškas,
Ir linkintis vakaro eisenai –
Begalinei vasaros publikai –
Labos nakties,
Linkintis viso gero…
O dabar?..
Tik dabar supratau –
O vis tiktai
Svarbiausia – saulėtekiai!
Tie,
Kurie išaušta sapnuojantiems,
Mylimiems,
Artimiausiems,
Nubudusiems,
Pajūryje rankomis žarstantiems smėlį,
Nustebusiems ir patikėjusiems –
Akmenėliai –
Amžinybės laiškai ir stebuklai!
O ryto tyla,
O ašaros ryto – rasoti gyvybės karoliai!
Saulėtekiai!..
Nuostabūs rugpjūčio saulėtekiai…
Bet…
Be vakaro liūdesio, be vienatvės minčių,
Be ilgesio ir be laukimo –
Nepatekėtų SAULĖ?
Saulėtekiai!..
Juk visi artimieji,
Visos ateinančios kartos,
Gimstantys, augantys, žydintys, svajojantys –
Tai saulėtekiai,
Savo rieškutėse, savo delnuose sušildantys –
Gal meilę,
Gal gyvenimo akimirkas,
Gal gintaro trupinėlį,
Gal Baltijos akmenėlius,
Nuglūdintus amžinybės?

Lebedžiai,
2012 m. rugpjūčio pirmosios rytas

Miško takas

2016-06-03

Laiškelį siunčia vasarai grūdai,
O tarp šilagėlių bučiuojas sraigės…
Ties posūkiu paklausei nelauktai –
Tas takas tik prasideda ar baigės?

Tai paslaptis! Sakau tik tau vienai –
Ten čiulbančių paukštelių rojus,
Kelmai sapnuoja atžalas tenai,
Ant beržo tošies muzikai sugrojus.

Įsmeik vytelę žemėn – sužaliuos!
Girdi, tyloj nauja gyvybė kalas.
Kas laikina, kas amžina – vyliuos –
Mums atsakys miškų gaudimas žalias.

Tai ta tiesa taip aiškiai suprasta,
Ant beržo tošies muzikai sugrojus:
Ir vėl, ir vėl atgimstanti gamta –
Ne dangiškas – pavasarinis rojus…

(Iš J. Nekrošiaus poezijos knygos „Bučiuoju Dubysos bangą“, 2000 m.)

Gimimo rytas

2016-06-03

Buvo paprastas rytas.
Oras kvepėjo duona
Ir šviežiu pienu.
O pirmais troleibusais
Važiavo laiškanešiai ir gėlių pardavėjos.
Kiemsargiai laistė gatves.
Aš šypsojaus geriems jų veidams
Ir sakiau:
– Ar jūs žinot?
Šį rytą stebuklas įvyko –
Gimė mergaitė!..
O paskui,
Nupirkęs rasotų gėlių
Ir pamiršęs paimti grąžą,
Nuėjau švilpiniuodamas gatvėm…
Tu
Dar to nežinojai.
Tu
Nustebus žiūrėjai į šviesą,
O skubantys laiškanešiai,
Gėlių pardavėjos,
Rausvi troleibusai –
Ir aš
Dovanojom tau Vilnių –
Tavo gimimo miestą.

(Iš J. Nekrošiaus poezijos rinkinio „Kaštonai ir kaktusai“, 1970 m.)