Nusišypsokime!

Aš esu meškiukas PUPPET – Lėlė. Aš daug keliauju po pasaulį, mane domina įvairios tautos ir kultūros, jų tradicijos. Šiandien aš Jums papasakosiu istoriją, kurią girdėjau iš savo prosenelio – meškino Meškonio.

Seniai, labais seniai Žemėje vyko meškinų karas. Jame dalyvavo daug lepečkojų iš įvairiausių pasaulio kraštų, kalbančių skirtingomis kalbomis. Žemėje tik ir girdėjosi bom-bom, pykšt-pykšt! Meškinai rovė kelmus, šaudė iš lankų, svaidėsi obuoliais, mėtėsi tuščiomis medaus statinėmis. Vienu žodžiu, taikos nebuvo matyti nė su žiburiu. Jei ir toliau taip būtų tęsiasi – duodu žodį, meškinai būtų Žemėje išnykę – nebūtų nei manęs, nei mano šešių brolių meškiukų.

Ar žinote, KODĖL kilo šis karas? O tik todėl, kad visi meškinai buvo kitakalbiai ir vienas kito nesuprato.

Kartą ryte įžengęs į mišką, meškiukas Teddy pasisveikino vokiškai, draugingai tardamas „Guten Morgen“. Nesupratęs, ką tai reiškia, Miška iš Rusijos pasipiktino ir supykęs sviedė svečiui saują riešutų į kaktą. Teddy, žinoma, labai nustebo ir nulaužęs medžio šaką puolė į ataką.

Tuo metu pro šalį keliavo Mikė Pūkuotukas, dainuodamas savo mielą dainelę: „“Pum purum purum pum pum – pam param param pam pam“. Jis pamanė, kad meškiukai tik linksmai išdykauja, todėl linksmai angliškai juos palabino, sakydamas „Hello“.

Tačiau nei vienas, nei kitas nesupratęs, ką pasakė Mikė Pūkuotukas, tik piktai suriaumojo ir akimirksniu jį „pasveikino“ kankorėžių lietumi. Riaušės dar labiau įsiplieskė. Kariaujančių padaugėjo, kai į mūšį ginti Pūkuotuko stojo Meškiukas Rudnosiukas. Jis lietuviškai prašė nustoti peštis ir gyventi draugiškai. Tačiau niekas nieko negirdėjo – visi mušėsi kaip išprotėję. Į karą įsijungė vis daugiau ir daugiau meškinų – regis, nebuvo pabaigos grumtynėms. Tekėjo kraujo upės, iš skausmo aimanavo sužeistieji.

Gerai, kad tuomet mano proseneliui Meškoniui į galvą šovė… ne kulka, o protinga mintis! Pasiskolinęs iš Genio dažų, iš Pelėdos popieriaus, jis padarė didelį didelį plakatą – ant kurio nupiešė geltoną it saulė besišypsantį veidelį. Na, žinote, du taškeliai – tai dvi akytės, skliausteliai – tai burnytė. Ją iškirpo, pritaisė prie ilgo koto ir iškėlęs kaip baltą vėliavą įžengė į mūšio lauką

Visi akimirksniu atsisuko ir pažvelgė į Meškonį. Meškinas ir jo iškeltas plakatas šypsojosi. Nusišypsojo ir visi kariai-meškinai. Su šypsena į Žemę atėjo Taika.

Taip mano prosenelis išgelbėjo Meškinų giminę. Nuo to laiko visi meškinai gyvena taikiai. O aš ėmiau domėtis įvairių tautų kalba, kultūra ir papročiais. Labai didžiuojuosi savo prosenelio poelgiu: jis man įrodė, kad jėga dar ne viskas, išmintis ir gerumas kur kas stipresni. Juk gerumas sugrįžta gerumu, o pyktis iššaukia pyktį. Juk ne veltui sakoma, kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Taigi, visai nesvarbu, kokį maistą mėgsta vieni ar kiti meškučiai: vieniems patinka šviesus medus, kitiems – tamsus, o tretiems už viską saldžiau – žuvis. Mūsų maistas skirtingas, skirtingi ir mūsų kailiniai: vienų yra balti, kitų – rudi. Nevienodos mūsų ir vėliavos šalių, kuriose gyvename. Kiekviena tauta turi skirtingus papročius, tradicijas, tačiau visi galime gražiai sutarti ir gyventi taikiai.

Tiesa tokia, jog būdami skirtingi, esame ir labai panašūs. Mes visi turime širdį: kuri verkia, kai esame vieniši, liūdni ir nelaimingi; ir kuri šypsosi, kai mylime, esame linksmi ir draugiški… O kur prapuolė, vaikai, Jūsų Šypsenėlė?.. Nusišypsokite – viskas baigėsi gerai.