Dėdė Jūris ir laivas

Aš esu meškiukas SANDY – Smėliukas. Aš rūpinuosi gyvybe jūroje, jūros aplinka. Papasakosiu Jums vieną istoriją apie tai, kaip aš ir mano dėdė padėjome jūros gyventojams susitvarkyti namus.

Kartą aš sėdėjau ant jūros kranto, gražiame saulėtame paplūdimyje ir laukiau į svečius atvykstant dėdei Jūriui. Ant kranto klykavo žuvėdros, lyg sakydamos: „Štai ten, tolumoje jau plaukia laivas, kurio tu taip lauki!..“

Aš laukiau kantriai – bangos atbėga, pasisveikina ir nuskuba į gelmes. Vėl atbėga, sušniokščia ir pranyksta. O laivo kaip nėr, taip nėr. Staiga tolumoje pasirodė mažas taškelis. Jis vis artėjo ir didėjo. Aš pašokau ir išsitraukęs baltą skepetaitę ėmiau džiaugsmingai mojuoti: „Dėde Jūri, dėde Jūri, plaukite čionai!!!“

Taškelis jūroje vis didėjo. Tačiau kuo jis labiau didėjo, tuo mano džiaugsmas vis labiau blėso. Iš jūros gelmių kilo ir artėjo ne dėdės laivas, o grėsmingas baisus, bangas skrodžiantis gigantas panašus į piratų laivą. Aš greitai iš kuprinės išsitraukė žiūronus ir atidžiai įsižiūrėjo – į krantą plaukė milžiniškas kalnas šiukšlių: skardinės, plastikiniai buteliai, maišeliai, tepaluoti vamzdžiai, dėžės ir daug daug kitokio šlamšto. Laivas-šiukšlynas buvo toks didelis kaip devynių aukštų namas – užgožė net danguje šviečiančią saulutę.

Lyg pranašaudamos artėjančią grėsmę, ėmė šėlti ir pakrantės bangos. Pūkš pūkšt ir netikėtai iš gelmių iššoko Žuvis Skraiduolė. Ji pliaukštelėjo pelekais, į krantą skubiai išmetė didžiulę kriauklę ir vėl akimirksniu paniro į bangas.

Aš tučtuojau pravėriau kriauklę ir, pamatęs laišką, ėmiau skaityti: „Visų jūros gyventojų vardu – žuvų, kriauklių, koralų, undinių ir augalų prašymu -kviečiame Jus, sausumos gyventojus, padėti mums susitvarkyti gimtuosius namus. Per dešimtis metų jūros dugne susikaupė tūkstančiai tonų šiukšlių, kurios buvo išmestos į jūrą. Mes norime gyventi gražiai ir tvarkingai – taigi, grąžiname šį balastą. Jūsų pramonės atliekos, tepalai, alyvos, plastikai nuodija mūsų vaikučius. Mažyliai, jūsų išmestas plastiko šiukšles palaiko maistu – jas prarija ir žūsta… Būkite geri – padėkite mums. Su pagarba, vandenynų Prezidentas – Jūros Ešerys.“

Laivas jau buvo čia pat. Kai jis priartėjo ir uraganiniu greičiu užšoko ant smėlėto kranto, aš netekau žado – pačiame šiukšlių laivo viršuje, mosuodamas metaliniu surūdijusiu inkaru, stovėjo Meškinas Jūris. Tai bent! Dėdė paaiškino, jog jo pareiga yra rūpintis jūra, jos gyventojais. Net ir pats vardas įpareigoja – Jūris. Taigi, metas kibti prie darbų…

Aš dar kartą pažvelgiau į milžinišką šiukšlių kalną ir nurimęs tariau:

– Dabar mes krante, ant smėlio. Aš esu Smėliukas – taigi, mano pareiga, kad visos šios šiukšlės atrastų savo vietą atliekų šiukšlynuose, būtų išrūšiuotos ir perdirbtos. Kaip tariau, taip ir padarėme.

Po savaitės aš gavau dar vieną Žuvies Skraiduolės atsiųstą kriauklę. Joje švytėjo nepaprasto grožio baltutis perlas, ant kurio buvo parašytas vienintelis mažas žodelis – „ačiū“. Gražu, ar ne?