Saulėlydžiai ir saulėtekiai

Buvo…
Rinkome akmenėlius,
Nuglūdintus amžinybės,
Ėjome pajūriu ir žvilgčiojome į saulę,
O ji,
Mieguista ir šiek tiek pavargusi,
Paslaptingai niro į vandenų gelmę.
Ir aš, prisimenu,
Tada pagalvojau:
Tai mano saulėlydis…
Mano.
Nežinau tik
Kodėl taip mylimas, suprantantis,
Atjaučiantis,
Poetiškas ir romantiškas,
Ir linkintis vakaro eisenai –
Begalinei vasaros publikai –
Labos nakties,
Linkintis viso gero…
O dabar?..
Tik dabar supratau –
O vis tiktai
Svarbiausia – saulėtekiai!
Tie,
Kurie išaušta sapnuojantiems,
Mylimiems,
Artimiausiems,
Nubudusiems,
Pajūryje rankomis žarstantiems smėlį,
Nustebusiems ir patikėjusiems –
Akmenėliai –
Amžinybės laiškai ir stebuklai!
O ryto tyla,
O ašaros ryto – rasoti gyvybės karoliai!
Saulėtekiai!..
Nuostabūs rugpjūčio saulėtekiai…
Bet…
Be vakaro liūdesio, be vienatvės minčių,
Be ilgesio ir be laukimo –
Nepatekėtų SAULĖ?
Saulėtekiai!..
Juk visi artimieji,
Visos ateinančios kartos,
Gimstantys, augantys, žydintys, svajojantys –
Tai saulėtekiai,
Savo rieškutėse, savo delnuose sušildantys –
Gal meilę,
Gal gyvenimo akimirkas,
Gal gintaro trupinėlį,
Gal Baltijos akmenėlius,
Nuglūdintus amžinybės?

Lebedžiai,
2012 m. rugpjūčio pirmosios rytas